Notrelė
Prie daržinės auga dilgėlės. Dyg, dyg! Visi jų bijo.
Tarp jų auga notrelė. Jos lapai kaip dilgėlės. Bet notrelė nedilgina.
– Aš irgi dygi! – šnypščia notrelė. – Šššš!
Ir ji paslepia savo baltus žiedelius po lapais.
Atskrenda kamanė. Bzzz.
– Notrele, kur tavo žiedeliai? Noriu medaus.
– Aš neturiu žiedelių. Aš dygi! Šššš!
Kamanė nuskrenda. Bzzz.
Ramunėlė šaukia:
– Notrele, pasikalbam!
– Ne. Aš dygi! Šššš!
Notrelei liūdna. Visi nuo jos bėga.
Atbėga mergaitė. Basa. Ji nebijo dilgėlių. Ji paliečia notrelę.
– Nedilgina! – juokiasi mergaitė. Ji praskleidžia lapus. – O, kokie balti žiedeliai! Tu notrelė!
Mergaitė paragauja žiedelio.
– Saldu!
Ji nuskina notrelę ir įpina į savo vainikėlį. Tarp baltų ramunėlių.
Mergaitė užsideda vainikėlį ir bėga per pievą. Op, op, op!
Notrelė dar niekada nebuvo taip aukštai. Vėjelis toks gaivus! Jis kutena jos baltus žiedelius.
Prie senos daržinės augo dilgėlės. Aukštos, tamsios, dygios. Jos visos dilgino, ir visi jų bijojo: ir ožka, ir katinas, ir vaikai.
Tarp jų išdygo notrelė. Jos lapai buvo lygiai kaip dilgėlių, tik ji nedilgino. Nė kiek. Po lapais ji turėjo baltus žiedus su lašeliu medaus, ir kiekvieną rytą jų paragauti atskrisdavo kamanė. Bzzz.
Dilgyno pakraštyje augo ramunėlė. Ji su notrele kalbėdavosi visą dieną, o per lietų notrelė palenkdavo lapą, ir lašai nuriedėdavo ramunėlei ant galvos.
– Dar! – juokdavosi ramunėlė.
Bet dilgėlės iš ramunėlės šaipėsi:
– Minkštoji! O tu, notrele, juk viena iš mūsų, tiesa?
Notrelei patiko būti „viena iš jų“. Tarp dilgėlių saugu. Todėl ji ėmė apsimetinėti: šiaušė lapus, šnypštė kaip dilgėlės, o savo baltus žiedus paslėpė po lapais, kad niekas nesužinotų, kokia ji švelni.
Vieną karštą dieną nuo sodybos atėjo ožka.
– Pridenk mane, – paprašė ramunėlė. – Ožka pagalvos, kad aš dilgėlė.
Notrelė norėjo. Bet dilgėlės sušnypštė:
– Pažiūrėsim, kas tu.
Ir notrelė patraukė lapus.
Ožka nukando ramunėlei žiedą. Pakraštyje liko tik plikas stiebelis.
Kitą rytą kamanė paklausė:
– Kur ramunėlės žiedas?
– Ne mano reikalas, – atsakė notrelė dilgėlės balsu. Ir pati išsigando, kaip piktai tai nuskambėjo.
Kamanė neberado žiedų ir nuskrido. Notrelei liko tik dilgėlės. Ji taip ilgai slėpė žiedus, kad pati pamiršo, jog juos turi.
Vieną vakarą per dilgyną basa atėjo mergaitė iš sodybos. Ji dilgėlių nebijojo. Prie notrelės ji sustojo ir paėmė jos lapą.
– Nedilgina! – nustebo mergaitė. Ji praskleidė lapus ir rado baltus žiedus. – Tai tu notrelė! Ko slepiesi?
Mergaitė ištraukė vieną žiedelį ir pačiulpė.
– Saldi! – nusijuokė ji.
Notrelė net sudrebėjo. Saldi. Ji ir pati buvo pamiršusi.
Mergaitė pririšo prie jos stiebo raudoną siūlą.
– Kad rytoj tave rasčiau, – pasakė ir nubėgo.
Kitą rytą notrelė nebeslėpė žiedų. Ji iškėlė juos aukštai, ir netrukus pasigirdo pažįstamas bzzz. O pakraštyje, ant ramunėlės stiebelio, krūpčiojo naujas mažas pumpuras.
– Atleisk, – tyliai pasakė notrelė savo balsu.
Ramunėlė atsakė ne iš karto. Bet atsakė.
Notrelė išdygo ten, kur niekas nieko nesėja: prie senos daržinės, tarp akmeninio pamato ir surūdijusių akėčių. Aplink stūksojo dilgėlės. Aukštos, tamsios, plaukuotais stiebais, jos kvepėjo drėgna žeme ir kažkuo aštriu, o kai vėjas jas palinguodavo, rodėsi, kad jos šnypščia.
– Žiūrėk, nauja, – sušnibždėjo viena. – Lapai kaip mūsų.
Lapai iš tiesų buvo kaip dilgėlių: dantyti, raukšlėti, tamsiai žali. Tik notrelė nedilgino. Visai. Bet dilgėlės to nežinojo, o ji nesakė.
Kiekvieną rytą, kol rasa dar nebuvo nudžiūvusi, pas ją atskrisdavo kamanė. Stora, rudai dryžuota, ji burzgė taip, kad drebėdavo visas stiebas, ir kišdavo galvą į baltus žiedus, susispietusius lapų pažastyse. Ten slėpėsi lašelis medaus. Notrelė laukdavo tų rytų labiau nei lietaus. Nors ir lietaus ji laukdavo.
Dilgyno pakraštyje, saulėkaitoje, augo ramunėlė. Per karščius ji prisiglausdavo notrelės pavėsyje, ir jos kalbėdavosi apie viską: apie skruzdes, apie debesis, apie mergaitę iš sodybos, kuri vaikščiojo basa tiesiai per dilgynus ir net nesusiraukdavo. „Nuo dilgėlių kojos stipresnės“, – šaukdavo jai iš kiemo močiutė.
Kai pagaliau užeidavo lietus, notrelė palenkdavo plačiausią lapą, ir lašai nuo jo nuriedėdavo tiesiai ramunėlei ant galvos.
– Dar! – kikendavo ramunėlė, ir notrelė lenkdavo antrą.
Dilgėlės ramunėlės nemėgo.
– Minkštoji, – šaipėsi jos. – Ją bet kas nuskabys. Ko tu su ja kalbiesi? Tu juk viena iš mūsų.
Notrelė pažvelgė į aukštus dilgėlių stiebus virš savęs, ir tas žodis jai patiko. Mūsų. Tarp dilgėlių jos nepalies nei ožka, nei vaikas, nei močiutės dalgis.
Ir notrelė pradėjo stengtis būti viena iš jų. Ji šiaušė lapus, kai pro šalį sėlindavo katinas. Juokėsi kartu, kai dilgėlės kalbėjo apie „minkštąsias“. O žiedus ėmė lenkti žemyn, po lapais, kad niekas nepamatytų, kokie jie balti ir švelnūs. Kamanė vis dar atskrisdavo, bet vis ilgiau zvimbdavo aplink, ieškodama, kur nutūpti.
Liepą užėjo sausra. Žemė suskilinėjo, dulkės nusėdo ant visko pilku miltu. Dilgėlės nesiskundė, jų šaknys siekė giliai. O ramunėlė nusvarino galvą ir prigludo prie notrelės lapų, kaip visada.
Tą popietę nuo sodybos atsliūkino ožka. Barzdota, smalsi, ji skabė viską, kas tik nedilgino, o dilgyną visada aplenkdavo plačiu lanku.
– Pridenk mane, – sušnibždėjo ramunėlė. – Ji pagalvos, kad aš irgi dilgėlė.
Notrelė jau buvo beišskleidžianti lapus, kai virš jos sušnarėjo dilgėlės:
– Na, pažiūrėsim, kas tu.
Notrelė patraukė lapus.
Ožka nė nesustojo. Vienas kąsnis, ir pakraštyje liko tik nukąstas stiebelis ir kartokas sulčių kvapas. Dilgėlės pritariamai sušiureno. Notrelė stovėjo tiesi kaip niekada. Tik tą naktį ji ilgai nežinojo, kur dėti lapus.
Kitą rytą atskrido kamanė.
– Kur ramunė? – paklausė ji.
– Ne mano reikalas, – atsakė notrelė. – Ožkos ėda, ką randa.
Žodžiai išėjo sausi ir dygūs, lygiai tokie, kokius tardavo dilgėlės. Notrelė pati nustebo, kaip lengvai jie išsprūdo. Kamanė pakybojo, paieškojo žiedų, nerado ir nuskrido. Daugiau ji nebeatskrido.
Rugpjūtis buvo tylus. Notrelė stovėjo dilgyne susiraukusi, susilenkusi, ir pamažu pamiršo, kad turi žiedus. Jei kas būtų paklausęs, ji būtų atsakiusi, kad niekada jų ir neturėjo. Kartais ankstų rytą iš tolo atsklisdavo burzgimas, ir kažkas joje krustelėdavo. Bet kamanė praskrisdavo pro šalį, į dobilų lauką.
Vieną vakarą per dilgyną atbrido mergaitė. Basa, su pilna sauja ramunių ir rugiagėlių, ji rinko žiedus vainikėliui. Dilgėlės sukilo, šnypštė, kirto jai per blauzdas, o ji tik prunkštelėjo ir ėjo toliau. Prie notrelės ji sustojo, ištiesė ranką ir suėmė lapą tarp pirštų. Delnas buvo šiltas, šiurkštokas, kvepėjo žemuogėmis ir dulkėmis.
Nieko. Nedilgina.
Mergaitė pakėlė antakius, praskleidė lapus ir pamatė tai, ką notrelė taip ilgai slėpė: baltus, šiek tiek suglamžytus žiedus.
– Tai tu notrelė, – nusijuokė ji. – O apsimetinėji dilgėle.
Ji ištraukė vieną žiedelį ir pačiulpė. Notrelė apstulbo. Ji ir pati buvo pamiršusi, kad yra saldi.
Mergaitė atsargiai nulaužė stiebą, įpynė notrelę į vainikėlį tarp ramunių ir apvyniojo galus raudonu siūlu. Dilgėlės dar kažką šnypštė iš paskos, bet niekas jų nebeklausė. Ramunių žiedlapiai lietė notrelės lapus, ir jai pasirodė, kad viena jų kvepia lygiai taip pat, kaip ta, iš pakraščio.
Mergaitė užsidėjo vainikėlį ir nubėgo per pievą namo. Notrelė iškėlė baltus žiedus į vakaro saulę. Ji dar niekada nebuvo buvusi taip aukštai.
Notrelė išdygo ten, kur niekas nieko nesėja: prie senos daržinės, tarp akmeninio pamato ir surūdijusių akėčių. Aplink stūksojo dilgėlės, aukštos ir tamsios, plaukuotais stiebais. Jos kvepėjo drėgna žeme ir kažkuo aštriu, ir visas kiemas žinojo, kad jų geriau neliesti.
– Žiūrėk, nauja, – sušnibždėjo viena. – Lapai kaip mūsų.
Notrelė pažiūrėjo į savo lapus. Dantyti, raukšlėti, tamsiai žali. Iš tiesų kaip jų. Kad ji nedilgina, nė kiek, dilgėlės nežinojo. Ji nesakė. Ne todėl, kad norėjo meluoti. Tiesiog niekas nepaklausė, o tylėti buvo lengviau.
Jos rytai priklausė kamanei. Ši atskrisdavo, kol rasa dar nebuvo nudžiūvusi, stora, rudai dryžuota, burzgianti taip, kad drebėdavo visas stiebas, ir kišdavo galvą į baltus žiedus lapų pažastyse, kur slėpėsi lašelis medaus. Notrelei tai buvo kažkas panašaus į laimę: būti tuo, ko kažkas atskrenda ieškoti.
Jos dienos priklausė ramunėlei. Ši augo dilgyno pakraštyje, saulėkaitoje, ir per karščius prisiglausdavo notrelės pavėsyje. Jos kalbėdavosi apie skruzdes, apie debesis, apie basą mergaitę iš sodybos, kuri brisdavo per dilgynus nesusiraukdama, nes močiutė sakė, kad nuo dilgėlių kojos stipresnės. O kai užeidavo lietus, notrelė palenkdavo plačiausią lapą, ir lašai nuriedėdavo ramunėlei tiesiai ant galvos.
– Dar! – kikendavo ramunėlė.
Dilgėlės to nemėgo.
– Minkštoji, – šaipėsi jos. – Ją bet kas nuskabys. Ko tu su ja kalbiesi? Tu juk viena iš mūsų.
Mūsų. Notrelė pažvelgė į stiebus, kylančius virš jos kaip siena, ir pajuto, kaip tas žodis ją apgaubia. Tarp dilgėlių jos nepalies nei ožka, nei vaikas, nei močiutės dalgis. Reikia tik nesiskirti.
Ir ji nesiskyrė. Šiaušė lapus, kai pro šalį sėlindavo katinas. Juokėsi kartu, kai dilgėlės kalbėjo apie „minkštąsias“, ir juokas kas kartą skambėjo truputį dygiau. Žiedus ėmė lenkti žemyn, po lapais. Iš pradžių tik tada, kai dilgėlės žiūrėjo. Paskui visada, nes niekada nežinai, kada jos žiūri. Kamanė vis dar atskrisdavo, bet vis ilgiau zvimbdavo aplink, ieškodama, kur nutūpti.
Liepą užėjo sausra. Dulkės nusėdo ant visko pilku miltu. Dilgėlės nesiskundė, jų šaknys siekė giliai. Ramunėlė nusvarino galvą ir prigludo prie notrelės lapų, kaip visada.
Tą popietę nuo sodybos atsliūkino ožka. Ji skabė viską, kas tik nedilgino, o dilgyną aplenkdavo plačiu lanku.
– Pridenk mane, – sušnibždėjo ramunėlė. – Ji pagalvos, kad aš irgi dilgėlė.
Notrelė jau buvo beišskleidžianti lapus, kai virš jos sušnarėjo:
– Na, pažiūrėsim, kas tu.
Tai buvo ne klausimas. Notrelė suprato tai iš karto, ir taip pat iš karto suprato, kad atsakyti reikia dabar. Ji patraukė lapus.
Vienas kąsnis. Pakraštyje liko nukąstas stiebelis ir kartokas sulčių kvapas. Dilgėlės pritariamai sušiureno, ir notrelė stovėjo tiesi kaip niekada. Tą naktį ji ilgai nežinojo, kur dėti lapus.
– Kur ramunė? – paklausė kamanė kitą rytą.
– Ne mano reikalas. Ožkos ėda, ką randa.
Sausi, dygūs žodžiai, dilgėlių žodžiai. Notrelę išgąsdino ne tai, kad juos pasakė, o tai, kaip lengvai jie išėjo, lyg visada būtų buvę jos. Kamanė pakybojo, paieškojo žiedų, nerado ir nuskrido.
Rugpjūtis buvo tylus. Notrelė stovėjo susilenkusi ir pamažu liovėsi galvojusi apie žiedus. Ji nenusprendė jų pamiršti. Tiesiog nebeliko, kam juos rodyti, ir jie tapo kažkuo, kas buvo kadaise. Kartais ankstų rytą iš tolo atsklisdavo burzgimas, ir kažkas joje krustelėdavo. Bet kamanė praskrisdavo pro šalį, į dobilų lauką.
Vieną vakarą per dilgyną atbrido mergaitė. Basa, su pilna sauja ramunių ir rugiagėlių. Dilgėlės sukilo, kirto jai per blauzdas, o ji tik prunkštelėjo. Prie notrelės ji sustojo ir suėmė lapą tarp pirštų. Delnas buvo šiltas, šiurkštokas, kvepėjo žemuogėmis.
Nieko.
Mergaitė praskleidė lapus ir pamatė tai, ką notrelė slėpė taip ilgai, kad pati nebeprisiminė: baltus, šiek tiek suglamžytus žiedus.
– Tai tu notrelė, – nusijuokė ji. – O apsimetinėji dilgėle.
Ji ištraukė žiedelį ir pačiulpė, ir notrelė per ją, tarsi iš šalies, sužinojo, kad yra saldi.
Mergaitė nulaužė stiebą, įpynė notrelę į vainikėlį tarp ramunių ir apvyniojo galus raudonu siūlu. Dilgėlės šnypštė iš paskos, bet niekas jų nebeklausė. Ramunių žiedlapiai lietė notrelės lapus, ir viena jų kvepėjo lygiai taip, kaip ta, iš pakraščio. Gal tik pasirodė.
Mergaitė užsidėjo vainikėlį ir nubėgo per pievą namo. Notrelė iškėlė baltus žiedus į vakaro saulę, nieko nebeslėpdama. Taip aukštai ji dar niekada nebuvo buvusi. Ir taip toli nuo savo šaknų.
Apie ką ši pasaka
Notrelė gimsta su kauke: jos lapai panašūs į dilgėlės. Iš pradžių tai tik apsauga, ir ji nieko blogo nedaro, tiesiog nepasako tiesos. Bet noras priklausyti stipriesiems pamažu ją keičia. Ji pradeda kalbėti kaip dilgėlės, juoktis iš silpnesnių, slėpti tai, kas joje švelniausia. Lūžis ateina tada, kai dėl vietos tarp „savų“ ji išduoda draugę, o paskui pameluoja jų balsu. Toliausiai ją nuveda ne melas, o pamiršimas: ji taip ilgai slėpė žiedus, kad pati nebeprisimena, kokia yra.
Temos: noras priklausyti grupei, apsimetinėjimas, draugo išdavystė dėl naudos, melas, savęs praradimas.
Pabaigos skiriasi. 5–8 m. versijoje notrelė lieka augti: ožka nukanda tik ramunėlės žiedą, ramunėlė išaugina naują pumpurą, o notrelė atsiprašo. Kitose versijose mergaitė atranda notrelę ir įpina ją į vainikėlį, o 9–12 m. ir „Vyresniems“ versijose ožka dar ir suėda ramunėlę.
2–4 metai
Tema: man nereikia apsimesti.
Mažiems vaikams apsimetinėjimas dažniausiai yra žaidimas („aš liūtas!“), ir tai gerai. Pasaka švelniai rodo kitą pusę: kai notrelė vis apsimeta dygi, nuo jos visi nubėga. O kai mergaitė pamato jos baltus žiedelius, notrelė iškeliauja su ja aukštai, į vainikėlį, ir pajunta gaivų vėjelį.
Klausimai
- Kodėl notrelė šnypštė „šššš“?
- Kur nukeliavo notrelė?
- Ką tu turi gražaus, kaip notrelė savo saldžius žiedelius?
Galit kartu pažaisti: vaikas pašnypščia kaip dilgėlė, o paskui „atskleidžia žiedelius“, ir jūs jį apkabinat. Žaidime vaikas pajunta skirtumą be jokių paaiškinimų.
5–8 metai
Tema: kai nori būti su „kietaisiais“.
Šiame amžiuje vaikams labai svarbu priklausyti: draugų ratui kieme, klasėje. Notrelė nėra bloga, ji tiesiog nori būti tarp stipriųjų, nes ten saugu. Verta pakalbėti, ką ji dėl to prarado, ir kad atsiprašyti niekada ne per vėlu, net jei atleidžia ne iš karto.
Klausimai
- Kodėl notrelė norėjo būti panaši į dilgėles?
- Ką ji prarado, kai paslėpė žiedus?
- Kaip, tavo manymu, jautėsi ramunėlė, kai notrelė patraukė lapus?
Jei vaikas papasakos, kad irgi kartą juokėsi kartu su kitais, nors nenorėjo, pagirkit, kad tai pastebėjo. Galima paklausti: „O ką būtum norėjęs padaryti?“
9–12 metų
Tema: kai prisitaikydamas pamiršti save.
Penktoje ir šeštoje klasėje grupės taisyklės dažnai tampa svarbesnės už draugystę. „Pažiūrėsim, kas tu“ yra tikras šio amžiaus išbandymas: ar būsi su mumis, ar su ja. Notrelė nusprendžia per akimirką, o paskui visą rugpjūtį gyvena su tuo. Vaikai dažnai klaus apie pabaigą: gerai ar blogai, kad notrelę nuskynė? Leiskit jiems patiems svarstyti, abu atsakymai turi pagrindo.
Klausimai
- Kada notrelė pirmą kartą pameluoja? O kada pradeda meluoti sau?
- Kodėl dilgėlės pasakė „pažiūrėsim, kas tu“? Ar tau yra tekę girdėti kažką panašaus?
- Mergaitė pamatė tikrąją notrelę, bet ją nuskynė. Pabaiga laiminga ar liūdna?
Šio amžiaus vaikui sunku pripažinti, kad ir jis kada nors buvo „notrelė“. Paklauskit apie kitus: „Ar matei klasėje, kad kas nors apsimeta, kad būtų su kitais?“ Apie save jie dažnai prabyla patys.
Vyresniems ir suaugusiems
Notrelės kaukė nėra jos sugalvota. Ji tokia gimė, ir kurį laiką tai tiesiog patogu: nieko nemeluoji, tik nepasakai. Bet kaukė veikia į abi puses: saugo nuo kitų ir atskiria nuo savęs. Kuo daugiau notrelė prisitaiko, tuo sunkiau jai prieiti prie to, kas joje švelniausia, kol galiausiai ji net nebeatsimena, kad tai turi.
Svarbiausia vieta yra ne pati išdavystė, o po jos ištarti žodžiai „ne mano reikalas“. Notrelė išsigąsta ne melo, o to, kaip natūraliai jis išėjo jos naujuoju balsu. Taip dažnai ir būna: iš pradžių vaidini, o paskui nepastebi, kad vaidmuo jau kalba už tave.
Pabaiga dviprasmiška. Notrelę pagaliau pamato tokią, kokia ji yra, bet tik tada, kai nuskina. Ar būti pamatytai verta tokios kainos, ar tai paskutinė jos iliuzija, pasaka neatsako.
Pamąstymui
- Kokioje grupėje ar santykiuose kalbu ne savo balsu?
- Ką savyje slepiu taip ilgai, kad pats nebeprisimenu, jog tai turiu?
- Kada paskutinį kartą „patraukiau lapus“, kad išlaikyčiau savo vietą tarp savų?